Prarastų dantų atkūrimas dantų implantacijos būdu nėra naujiena ir, veikiausiai, daugelis yra apie tai girdėjęs. Tokiu būdu atkurti prarastus dantis bandyta jau prieš kelis tūkstančius metų senovės Kinijoje ir Egipte. Žinoma, nuo to laiko žmonija, technologijos ir medicina žengė didžiulius žingsnius. Tačiau pagrindinis dantų implantacijos principas nepakito iki šiandien – kažkuo pakeisti prarastą dantį, kad būtų išlaikyta viena pagrindinių žmogaus organizmo funkcijų – smulkinti gaunamą maistą.

Dantų implantacijų įvairovė: kaip atsirinkti

Žiniasklaidoje, reklamose, pas odontologą – visur apstu pasirinkimo, kaip atkurti dantis ant implantų. Įvairovė yra visuomet gerai, bet kaip atsirinkti, ypač kai tai liečia žmogų asmeniškai? Dalis atsakymo – klausime: kiekvieno žmogaus atvejis, kaip ir organizmas – labai individualus. Tad pirmiausia reikia suprasti pačios implantacijos principą.

Daugelis painioja implantaciją su danties atkūrimu. Implantacija – tai chirurginė burnos operacija, kuomet į žandikaulio kaulą, trūkstamo danties vietoje, įsriegiamas implantas. Pats implantas nėra danties alternatyva, pagrindinė jo paskirtis yra pakeisti prarasto danties šaknį. Kaip ir danties šaknies, įsriegto implanto išoriškai nesimato – jis it pamatai vėliau formuojamam ir prie implanto tvirtinamam danties protezui – karūnėlei. Taigi naujai suformuota karūnėlė, pritvirtinta prie įsriegto implanto jam suaugus su žandikauliu, ir yra matoma atkurto danties dalis. Danties atkūrimas ant implanto susideda iš dviejų gydymo etapų: implantacijos ir protezavimo. Juos skiria 3-6 mėnesių laiko tarpas.

Tobulėjant implantacijos metodams ir patiems implantams, atsivėrė platesnės šio gydymo galimybės. Šiandien ant implantų galima atkurti vieną, kelis, ar net visus žandikaulio dantis. Dantų implantų gamintojai išvystė technologijas, kurių pagalba prarastų dantų eilę galima atkurti vos ant kelių implantų. Tai priklauso nuo prarastų dantų padėties žandikaulyje ir paties žandikaulio stovio. Renkantis tinkamą implantacijos būdą, visuomet derėtų pasikonsultuoti su odontologu – specialistas matys visas galimybes kaip atkurti prarastus dantis optimaliausiu būdu.

Laikas – draugas ir priešas

Vienas svarbiausių sėkmingo danties atkūrimo aspektų yra laikas. Jis veikia neigiamai nuo akimirkos, kai dantis yra prarastas – kuo ilgiau delsiama, tuo labiau tirpsta žandikaulio kaulas prarasto danties vietoje. Tai sąlygoja daugelis vykstančių procesų, bet labiausiai – netekus danties, toje vietoje žandikaulis netenka krūvio, kas lemia žandikaulio kaulo atrofiją. Ilgainiui šis procesas plisdamas gali paveikti ir sveikus dantis, esančius greta ir priešais prarastojo. Be to, aptirpusio kaulo vietoje įsriegti implantą gali tapti neįmanoma dėl nepakankamo jo kiekio ir prieš tai teks atlikti kaulo augmentaciją – dirbtinio žandikaulio kaulo priauginimą, idant galima būtų įsriegti implantą.

Visgi įsriegus implantą – laikas tampa geriausiu sąjungininku. Organizmas turi priimti svetimkūnį ir implantas turi tinkamai sugyti su žandikaulio kaulu. Priklausomai nuo žmogaus organizmo, tai trunka nuo 3 iki 6 mėnesių. Todėl tik praėjus šiam periodui galimas visiškas danties atkūrimas ant implanto – protezavimas.

Bet ką daryti, jei situacija ne tradicinė? Jei įvyko trauma ir dantį reikia šalinti, ar po apžiūros gydytojas rekomenduoja šalinti turimą dantį dėl nustatytos vienos ar kitos patologijos? Tuomet laikas tampa įdomi sąvoka. Vadovaujantis tradicinės implantacijos teorija, dantis yra pašalinamas ir pacientas turi laukti iki 6 mėnesių, kol žaizda visiškai sugis. Tuomet ji vėl atveriama implantacijos operacijai ir vėl reikia laukti 3-6 mėnesius iki implantas prigis, kad dantį būtų galima atkurti karūnėle. Tad toks gydymas gali išsitęsti iki metų laiko. Gal iš pirmos pažiūros šis laiko tarpas ir neatrodo ilgas, bet įsivaizduokime, jei pašalintas vienas ar keli priekiniai dantys. Jei žmogus dirba tokį darbą, kur svarbus kasdienis bendravimas su žmonėmis. Tuomet metai laiko atrodo it visa amžinybė.

Mokslo pažanga ir stagnacija

Būtent laiko klausimas ir paciento visapusis komfortas yra pastarųjų dešimtmečių medicinos mokslininkų pagrindinis uždavinys. Ir jie jį išsprendė! Dar 1979 metais šveicarų implantuojantis gydytojas P. D. Ledermannas tos pačios operacijos metu sėkmingai pašalino dantį ir į jo vietą įsriegė implantą. Ši technologija buvo pavadinta vienmomente implantacija. Toks metodas išsprendė laiko, paciento vizitų ir fizinio bei psichologinio komforto klausimus: vos įsriegus implantą į ką tik pašalinto danties vietą, ant jo galima protezuoti laikiną karūnėlę. Taigi žmogui nereikia patirti streso ir nepatogumų dėl nesamo danties.

Jei ši technologija žinoma jau per 40 metų, kodėl plačiau pradėta kalbėti tik dabar? Tam yra kelios priežastys. Pirmiausia, šis metodas prieštaravo tradicinei mokyklai, kuri labiausiai kliovėsi sėkmingo prigijimo faktoriu ir laikėsi nuomonės, kad bet koks protezavimo gydymas turi vykti tik visiškai pasibaigus chirurginiam. Antra, trūko chirurgų ir protezuojančių gydytojų vieningo požiūrio į procesą, kuris buvo atskirtas į du autonomiškus etapus. Ir trečia, vyravo nepasitikėjimas paciento integracija į gydymo procesą ir edukacijos stoka – pirmaisiais mėnesiais po implantacijos itin svarbus paciento atidumas ir atsargumas kramtant. Nieko nuostabaus, kad lengviau būta eiti jau „pramintu“ taku su tradicine implantacija ir nesukti galvos dėl galimos nesėkmės, numojant ranka į kitas gydomo asmens diskomforto zonas.

Visgi, pastaraisiais dešimtmečiais itin sparčiai vystantis informacinėms ir komunikacinėms technologijoms, kaip ir visur kitur, medicinoje atsirado holistinis požiūris į sveikatą kaip ir į  visapusį kolaboravimą tarp gydytojų, ir su pacientais. Šį laikotarpį taip pat galima vadinti ir vienmomentės implantacijos renesansu. 2009 metais italų medicinos profesoriai, burnos ir žandikaulio chirurgai atliko plačios imties tyrimą, kurio tikslas buvo įvertinti vienmomentės implantacijos patikimumą ir ilgaamžiškumą. Tyrime dalyvavo 30 pacientų, kuriems vienmomentės implantacijos metodu buvo įsriegtas 61 implantas. Iš jų 1 neprigijo po 2 mėnesių dėl infekcijos. Likę 60 atvejų prigijo sėkmingai ir buvo apžiūrimi kas 10, 18 ir 24 mėnesius, stebint jų sugijimą su kaulu, minkštuosius audinius, perimplantito rizikas. Tyrimo sėkmė – 98,4 proc. Mokslinis rezultatas – viso gydymo trukmė sutrumpėja iki 3-4 mėn.

Rizikos ir privalumai      

Kalbant apie šį, vis dar daugelio kontraversiškai priimamą implantacijos metodą, gydytoja odontologė Žaneta Boverytė-Vaitekūnė išskiria kelias rizikas: „Pirmoji, ir labiausiai žmogiška rizika yra paties paciento įpročiai ir psichologija. Iškart pašalinus ir atkūrus dantį, žmogus menką diskomfortą burnoje jaučia vos porą dienų ir po to tiesiog pamiršta, kad negalima kramtyti ta vieta, vengti kietų produktų. Kitas aspektas – būtina gerai ištirti paciento dantų ir žandikaulio būklę prieš atliekant vienmomentę implantaciją – turi būti pakankamai žandikaulio kaulo, netrukdyti greta esantiems sveikiems dantims. Tai parodo atliktos panoraminės, 3D rentgenogramos ir nuosekli apžiūra, planavimas. Trečias svarbus dalykas – laikinos karūnėlės ant ką tik įsriegto implanto tvirtinimas. Tai atsakingas procesas, nes laikinas dantis neturi gauti jokio krūvio kramtant ir neturėti kontakto su prieš jį esančiu dantimi sukandus dantis.“ – dėstė specialistė.

Anot gydytojos, kiekvienas sėkmingas gydymas susideda iš paciento edukavimo ir kruopštaus pasirengimo. Tačiau esti ir papildomų priemonių rizikoms šalinti. Viena sėkmingiausių – PRF (trombocitais praturtintas fibrinas iš kraujo plazmos) pridėjimas į pašalinto danties ertmę prieš įsriegiant implantą. Ši medžiaga yra visiškai natūrali ir gaunama iš paciento venos kraujo, centrifuguojant jį specialiame įrenginyje. PRF yra morfogenetinių kaulų baltymų, vaskuliarinio endotelinio augimo faktoriaus. Šie faktoriai yra ypač svarbūs kaulų regeneracijai, kaulų rekonstrukcinėms operacijoms, žaizdų gijimui.

„Vienmomentė implantacija išsprendžia ne tik estetinius ar psichologinius klausimus, kuomet dėl traumos ar patologijos dantis tą pačią dieną atkuriamas laikina karūnėle ant implanto, o prigijimo laikas tas pats – apie 3 mėnesius. Tai yra mažiau invazinis metodas – pakanka vienos operacijos, organizmas patiria mažiau streso. Taip pat, dažniausiai nereikia papildomai priauginti žandikaulio kaulo, nes jis nėra aptirpęs šalinamo danties vietoje, geriau susiformuoja dantenos.“ – privalumus pasakojo gydytoja odontologė Ž. Boverytė-Vaitekūnė.

Mūsų sveikata yra įdomus dalykas. Ji tyli, kol jaučiamės gerai ir kompleksinė, kuomet kažkas nutinka. Ir geriausias būdas išsaugoti tai, ką turime brangiausia – suprasti, kad esame už ją atsakingi patys. Ta pati taisyklė galioja ir praradus dantis – mūsų pasirinkimai nulemia didžiąją dalį sėkmės, todėl reikia nedelsti, klausti, ieškoti pagalbos ir toliau atsakingai prisižiūrėti. Na, o mokslas šiandien – mūsų pusėje, tiesiog reikia jam leisti suteikti mums visą potencialą.

Parengė: Tomas Misonis